Trumpai apie gerves
Pilkoji gervė

Pilkoji gervė

Pilkoji gervė (Grus grus) – stambiausias Lietuvoje perintis paukštis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedo sąrašą. Lietuvos populiacija vertinama 900-1200 perinčių porų (Maehl, 2006). Dabar sąlygos rūšiai yra palankios visame jos areale. Populiacija gausėja. Vakarų ir Rytų Europoje ji taip pat stabiliai didėja.

Išvaizda. Suaugusi pilkoji gervė yra panaši į pilkąjį garnį ir gali būti su juo painiojama. Svarbiausias skirtumas, kad ji yra už pilkąjį garnį daug žymiai didesnė. Jos apdare vyrauja šviesi melsvai pilka spalva. Galva ir viršutinė kaklo dalis – juodos ir baltos spalvų. Viršugalvyje yra raudona dėmė. Papildomos plasnojamosios plunksnos yra pailgėjusios ir tarsi sudaro ypatingą „uodegą“. Iš tikrųjų šios plunksnos dengia tikrąją uodegą, dėl ko šių paukščių užpakalinė dalis atrodo neįprastai. Tuo pilkoji gervė labai skiriasi nuo visų kitų Lietuvoje aptinkamų paukščių. Ryškaus skirtumo tarp patino ir patelės apdare nėra, išskyrus tai, kad patinas yra šiek tiek didesnis už patelę. (Kurlavičius, 2003)

Skrisdama pilkoji gervė savo ilgą kaklą laiko tiesiai. Tuo tarpu skrisdamas pilkasis garnys kaklą laiko sulenkęs, todėl susidaro įspūdis, jog jo kaklas yra labai trumpas. Skrendant gervės kaklas atrodo juodas, išskyrus pamatą. Juodi sparnų galai yra taip pat svarbus rūšies nustatymo iš toli požymis paukščiams skrendant (Kurlavičius, 2003). Būryje paukščiai dažnai skrenda išsirikiavę trikampiu arba pasvirusia linija.

Skraidantys jaunikliai iki išskrendant į žiemojimo vietas neturi ryškių kontrastingų suaugusiems būdingų spalvų. Jų galva ir dalis kaklo yra rusvai rudos spalvos. Papildomos plasnojamosios plunksnos trumpesnės, dėl to „uodega“ atrodo mažesnė (Kurlavičius, 2003). Pavasarį iš žiemaviečių grįžusių antrųjų kalendorinių metų jaunikliai jau būna išsišėrę ir turi suaugusiems individams būdingą apdarą.

Balsas. Patino tuoktuvių balsas – labai garsus periodiškai kartojamas „krrruuu“. Paprastai patelė tuojau patinui atsako panašiu žemesniu šūksniu. Bendravimo signalai dažniau girdimi paukščiams skrendant – „kru-kru-kru“. Jaunikliai rudenį skrisdami negarsiai cypauja „čiirp-čiirp“ (Kurlavičius, 2003).

Paplitimas. 1995-1999 m. vykdyto Lietuvos perinčių paukščių atlaso duomenimis (Preikša, 2007), pilkoji gervė buvo registruota daugiau nei pusėje visų atlaso kvadratų. Šiuo metu gervės šalyje yra dar plačiau paplitę, tačiau detaliau apie tai nėra žinoma.

Skrendanti gervių grupė

Biologija. Gyvena visų tipų pelkėse, drėgnuose raistuose, nendrynuose, šlapiose viksvinėse pievose, taip pat miškuose, dažniausiai tankiuose juodalksnynuose ar beržynuose. Dažniau įsikuria drėgnose biržėse. Be to, gervės dažnai apsigyvena buvusių durpynų vietose. Kaip taisyklė, lizdą suka labai šlapiose vietose ir jį nuo sausumos skiria vandens juosta.

Paprastai kas 2 metai gervėms iškrenta plasnojamosios plunksnos, tada jos ilgai negali skraidyti.

Kiekviena pora turi gana didelę veisimosi (lizdinę) teritoriją. Atstumai tarp lizdų gali būti mažesni tik ten, kur gervių gausu. Kad užimta veisimosi teritorija, matyti ne tik iš vieno ar dviejų paukščių (poros) skraidymų tais pačiais “maršrutais” veisimosi laikotarpiu (balandžio – birželio mėnesiais ar net ilgiau), bet ir tykiu oru iš toli girdimi jų balsai. Prie lizdo paukščiai itin atsargūs: esant pavojui patelė eina susigūžusi. Patinas aktyviai gina lizdą nuo plėšrūnų.

Iš žiemojimo vietų atskridę į veisimosi vietas demonstruoja gražius šokius – šokinėja, kraiposi, mojuoja sparnais. Perėjimui renkasi mažai žmonių lankomas vietas. Besiveisiantys individai laikosi poromis, bet dalį laiko praleidžia ir pavieniui. Perėti pradeda padėję pirmą kiaušinį. Paprastai peri patelė, o patinas ją saugo. Peri 29-30 dienų. Jaunikliai ritasi dažniausiai gegužės pradžioje.

Deda 2 kiaušinius, rečiau 1 ar 3 (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Kiaušiniai pilkai žalsvi, gelsvi ar šviesiai rusvi sus didelėmis neryškiomis pailgos formos ir nevienodo tamsumo dėmėmis. Jų masė 160-170 g. Lietuvoje dėtys pradedamos dėti nuo balandžio 2 d. iki balandžio 25 d. (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Lizdas iš sausų šakelių, viksvinių augalų lapų ir stiebelių. Lizdo skersmuo 45-60 cm.

Kaimyninės besiveisiančios poros įsikuria dažniausiai kelių kilometrų atstumu viena nuo kitos. Kiaušinius inkubuoja apie 30 d. Jaunikliai pradeda skraidyti po 9-10 savaičių (Cramp, 1994).

Apskritai pilkosios gervės turi akivaizdų polinkį palaikyti socialinius santykius ir yra labai bendruomeniški paukščiai. Migruoja kaip taisyklė būriais. Veisimosi sezono metu dėl įvairių priežasčių nesiveisiantys individai dažniausiai laikosi grupėmis ir įvairaus dydžio būriais. Jam pasibaigus ir jaunikliams pradėjus skraidyti, gervės jungiasi į būrius (vadinamąsias sankaupas) iš keleto dešimčių, kartais šimtų ir net tūkstančių paukščių. Išskyrus besiveisiančius individus, gervės susirenka į būrius ir grupes taip pat nakvojimui. Jos nakvoja santykinai nuošaliose “padidinto saigumo” vietose. Dažniausiai tai yra atviros vandeningos pelkės, vandens telkinių pakraščiai. Vanduo nakvojančioms gervėms yra labai svarbus, nes per vandenį besiartinantį plėšrūną jos pajaučia žymiai lengviau.

Maitinasi dažniausiai augaliniu maistu, bet kartais racioną papildo gyvūniniu maistu – vabzdžiais ir kitais bestuburiais, varlėmis, žuvimis, graužikais (Kaliakin, 2013).

Migracija. Migruodamos gervės skrenda dieną ir naktį. Tai tikrieji tolimi migrantai. Lietuvoje senesniais duomenimis Žuvinte ankščiausiai pavasarį pasirodo vidutiniškai kovo 25 d. Į Lekėčius atskrenda vidutiniškai kovo 30 d. Kiek ankščiau gervės pastebimos pajūryje. Ties Vilniumi anksčiausiai pavasarį pasirodę gervės registruotos vidutiniškai kovo 31 d. Intensyvesnės sezoninės migracijos stebimos pajūryje balandžio pirmą-antrą dekadomis (Aleknonis, Paltanavičius, 1990).

Pastaraisiais metais gervės pavasarį registruojamos vis anksčiau. Pvz., 2015 m. pavasarį pirmosios gervės stebėtos jau vasario 19 d. (LOD).

Priešmigracinės sankaupos pradeda telktis jau liepos mėnesį. Žuvinte ir Novaraistyje daugiausia gervių stebima nuo rugsėjo iki spalio pradžios. Didžiausių rudeninių sankaupų vietas palieka (išskrenda į žiemojimo vietas) paprastai spalio antrą dekadą (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Manoma, kad į žiemovietes Lietuvos, kaip ir Baltijos regiono bei vakarinės Rusijos, pilkosios gervės skrenda tiek vadinamuoju Vakarų Europos, tiek Baltijos – Vengrijos keliais (Prange, 2005).

Naudota literatūra:

  1. Aleknonis A., Paltanavičius S. 1990. Gervė Grus grus. Kn.: Lietuvos fauna. Paukščiai, I. V.: Mokslas. 200-203 p.
  2. Cramp S. 1994. Handbook of the Birds of Europe, the Middle East, and North Africa: The Birds of the Western Palearctic. Oxford University Press.
  3. Kurlavičius P. 2003. Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti. Kaunas: Lututė. p. 129.
  4. Kaliakin M. (coc.). 2013. Полный определитель птиц европейской части России. Часть 1 . Maskva: Fiton XXI, c. 243-245.
  5. Maehel P. (sud.). Kai kurių Europos Bendrijos svarbos rūšių buveinių tvarkymo rekomendacijos. Kaunas: Lututė, p. 76-79.
  6. Prange H. 2005. The Status of the Common Crane (Grus grus) in Europe – Breeding, Resting, Migration, Wintering and Protection. North American Crane Workshop Proceedings. Paper 38. Prieiga per internetą: <http://digitalcommons.unl.edu/ nacwgproc/38/ >
  7. Preikša Ž. 2007. Gervė Grus grus. Kn.: Kurlavičius P. (red.). Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Kaunas, Lututė, p. 256.